Mūsų Istorija
Bendruomenėje įsišaknijusi vizija
Ankstyvaisiais Čikagos lietuvių bendruomenės metais pradėjo ryškėti bendras klausimas: kur žmonės, toli nuo savo tėvynės, ras nuolatinę amžinojo poilsio vietą?
1910 metais įvairios Čikagos lietuvių draugijos susivienijo dėl bendros vizijos — sukurti kapines, kurios saugotų paveldą, gerbtų tradicijas ir tarnautų ateities kartoms.
„Mūsų pačių kapinės — kad mūsų žmonės nebūtų svetimi mirtyje taip, kaip jie buvo svetimi gyvenime svetur.“
— Dažnai išreiškiama ankstyvųjų Čikagos lietuvių organizacijų nuostata
Prieš atsirandant takams, paminklams ar medžiams, buvo rankos, pasiryžusios kurti vietą ateities kartoms.
Vietos žmonėms įkūrimas (1911–1912)
1911 m. kovo 28 d. vienuolikos organizacijų atstovai pasirašė valstybės patvirtintą chartiją, kuria buvo įsteigta kapinių asociacija. Netrukus buvo sudaryta patikėtinių taryba, o iki 1912 m. sausio 1 d. buvo įsigyta dvidešimt vieno aro teritorija Justice, Ilinojaus valstijoje.
Žemė buvo pasirinkta ne tik laidojimui, bet ir priklausymui.
Ilinojaus valstijos kapinių licencija – 1911 m. kovo 28 d.
Pašventinimo diena (1912 )
Lietuvių Tautinės Kapinės oficialiai atidarytos 1912 m. gegužės 30 d., per Atminimo dieną. Tai, kas prasidėjo kaip pašventinimo ceremonija, tapo ilgalaikės atminimo tradicijos pamatu.
Manoma, kad atidaryme susirinko apie 6 000 žmonių. Naujoje teritorijoje vyko procesijos, kurias vedė „Lietuva“ orkestras, vadovaujamas K. J. Filipavičiaus. Bendruomenės lyderiai F. P. Bradčiulis ir K. Jurgelionis pasakė kalbas, taip pat kalbėjo Čikagos miesto atstovas. Ore skambėjo patriotinė ir religinė muzika, kurią atliko Lietuvių socialistų 81-osios kuopos choras.
Tai buvo ne tik atidarymas, bet ir tradicijos pradžia.
Atidarymo diena – Atminimo diena, 1912 m.
Atminimo dienos tradicija
Vėlesniais metais Atminimo diena, anksčiau vadinta Dekoracijų diena, tapo viena svarbiausių kasmetinių minėjimo tradicijų kapinėse. Kiekvienais metais šeimos sugrįždavo pagerbti savo artimųjų. Veteranų organizacijos žygiuodavo rikiuotėmis. Kalbos ir muzika paversdavo šią teritoriją bendra atminimo erdve.
.
Atminimo dienos prisiminimai
Pirmasis kapas
Pirmasis palaidojimas buvo dvejų metų vaiko.
V. Zaleskis, pirmasis kapinių valdytojas, čia perlaidojo savo dukrą iš Lietuvių katalikų kapinių, atspindėdamas to laikotarpio laidojimo apribojimus.
V. Zaleskis stands next to the grave of his beloved daughter Bronė
Teritorijos plėtra (1913–1937)
1913 m. nedidelis medinis namas tapo pirmuoju kapinių administracijos pastatu.
1934 m. kapinės buvo išplėstos dar keturiasdešimčia akrų, atspindint augančią bendruomenę.
1937 m. senasis pastatas buvo pakeistas nauju mūriniu administracijos pastatu, kuriame įrengtos kolumbariumų nišos ir šiuolaikinės atminimo patalpos.
Originalus kapinių administracijos pastatas – nugriautas 1937 m.
The Board of Directors, 1936. Seated, (L to R): A. Bubinas, J. Zalatoris, Ed. Cepulis, J. Balchunas.
Back row: J. Skutas, A. Tamkevicius, M. J. Liubinas, A. Rimkus, P. Daubaras, K. Matekonis
25th Anniversary
New Office - built in 1937
Bendruomenė, kuri evoliucionavo
Mes atėjome skirtingais keliais, tačiau susitikome toje pačioje žemėje.
Laikui bėgant, kapinės toliau vystėsi kartu su jas aptarnaujančia bendruomene. Ankstyvaisiais dešimtmečiais sukurti pamatai išliko, tačiau erdvės prasmė ir paskirtis natūraliai plėtėsi su kiekviena karta.
Po Antrojo pasaulinio karo nauja lietuvių imigrantų banga atnešė atsinaujinusį kultūrinį gyvenimą ir religinės praktikos įvairovę. Augant šeimoms ir joms įsitvirtinant per kelias kartas, kapinės vis labiau atspindėjo platesnį tradicijų spektrą, tačiau išliko giliai įsišaknijusios lietuviškame pavelde.
Iki XX a. pabaigos šie pokyčiai jau buvo aiškiai matomi kapinių gyvenime. Praktikos, kadaise griežtai skyrusios bažnytines ir bendruomenines laidojimo vietas, palaipsniui peraugo į labiau įtraukiantį bendro paveldo ir atminimo supratimą.
Reikšminga šios kaitos išraiška įvyko 1995 m. birželio 12 d., kai vyskupas Paulius Baltakis, O.F.M., pašventino pakelės kryžių kapinėse. Jo apsilankymas pažymėjo momentą, kuris 1911 m. būtų buvęs sunkiai įsivaizduojamas, ir atspindėjo, kaip laikui bėgant subrendo santykiai tarp Lietuvių katalikų bažnyčios ir bendruomeninių kapinių.
Laidojimo tradicijos taip pat smarkiai keitėsi. Kadaise aiškių ribų tarp bažnytinių kapinių ir bendruomeninių laidojimo vietų suformuotas kraštovaizdis per dešimtmečius tapo labiau integruotas, atspindėdamas Lietuvių kilmės amerikiečių kartų patirtį, kurios tapatybė ir praktikos evoliucionavo Jungtinėse Valstijose.
Bishop Paulius Baltakis O.F.M blessing the wayside cross gifted by Julius and Pranė Pakalka
Ariel view of the cemetery
Besitęsiantis palikimas
Daugiau nei po šimto metų Lithuanian National Cemetery išlieka atminimo, paveldo ir priklausymo vieta, kartu toliau augdamos kartu su bendruomene, kuriai ji tarnauja.
Tai, kas 1911 m. prasidėjo kaip vizija, įsišaknijusi lietuviškoje tapatybėje, laikui bėgant virto kapinėmis, atviromis visų tautybių ir religijų žmonėms, norintiems tapti šios ramios ir istorinės vietos dalimi. Šiandien kapinės ir toliau siūlo tiek tradicines laidojimo paslaugas, tiek šiuolaikinius sprendimus, įskaitant žaliąsias laidojimo vietas bei kremuotų palaikų saugojimą antžeminėse granito kolumbariumo nišose.
Įžengdamos į antrąjį savo šimtmetį, kapinės toliau skiria didelį dėmesį priežiūrai ir išsaugojimui. Nuolatiniai teritorijos gerinimo darbai — kelių asfaltavimas, tvorų restauravimas, apželdinimas ir ilgalaikė priežiūra — padeda užtikrinti, kad ši vieta išliktų graži ir pagarbi ateities kartoms.
Daugiau nei šimto metų istoriją turinčios kapinės saugo ne tik praeitį, bet ir atsakomybę ją išsaugoti. Nuolatinis šeimų, lankytojų ir visos bendruomenės palaikymas vaidina svarbų vaidmenį puoselėjant ir saugant šį bendrą paveldą.
Mes čia ne tik saugome istoriją – mes ją tęsiame!
Šeimos ir mūsų kapinių priežiūros komanda kartu rūpinasi, kad mūsų kapinės išliktų gražios.
Du lankytojai sustoja perskaityti apie Al Carterį – žmogų, pasižymėjusį daugybe „pirmųjų kartų“.
